švelpterėti

švélpterėti, -ėja (-ia NdŽ), -ėjo 1. Š žr. 2 švelptelėti: Ana maža švélpterėdavo, bet dabar tai gražiai kalba – mat išaugo Trgn. 2. intr., tr. BM14(Skp) sušnibždėti, prasitarti, veptelėti: Gal jau kas švélpterėjo – teip niekas būt nežinoję Sdk. Merga atraišyt nieko nėr: žmonės švélpterės ką, ir gana Trgn.